BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Mažosios šeimos narės

2009-09-09 | Dienoraštis

Tie, kas mane pažįsta, žino, kad gyvūnus aš myliu labiau nei žmones.

Žmogui reikia pagarbos ir supratimo, o ne meilės. Žmogus gali (ir privalo) privalo pats savimi pasirūpinti. Aš tikrai neturiu omenyje vaikų ir neįgaliųjų ir apskritai šiandien neplanuoju  išsiplėsti apie savo jausmus žmonių atžvilgiu.

Ne, šiandien aš turiu omenyje vieną tokį baisiai įdomų dokumentą, vadinamą
“Gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklėmis”.

Aš jį eilinį kartą paskaičiau ir turėčiau pradėti nuo to, kad kai kurie punktai visai labai neblogi, nors žmogus, sudaręs tą dokumentą jokio gyvo padaro greičiausiai nėra akyse matęs, o tik skaitęs apie juos knygose… Bet čia jau jo problemos. Bet kai kurie kiti punktai ryškiai tampa ir mano problemomis.

Pavyzdžiui punktai apie tai kur negalima vedžioti šuns. Įsiskaičius galima interpretuoti, kad niekur negalima. Pavyzdžiui, palei gyvenamuosius namus, ania? Kažkada seniai gretimo namo kiemsargė užsipuolė mane mosuodoma šluota, kodėl aš veduosi savo šunį (tada dar turėjau tik vieną) JOS kiemu. Nes jis gali padaryti sysiu ant JOS žolytės. Ir kad jinai tuoj pat iškvie policiją. Aš jai nelabai mandagiai (aš baisiai nepakanti rėkimui) išaiškinau, kad aš TIKRAI nemoku skraidyti. Ir NIEKAIP negaliu teleportuotis nuo savo buto durų iki šuns vedžiojimo vietos, nepereidama per JOS kiemą. Nuo to laiko jinai mane tiesiog tyliai palydi žudančiu žvilgsniu. Kas rytą.

Nesupraskite manęs klaidingai. Aš UŽ maišelius. Vaikštau prisikišus visas kišenes ir rankines maišelių. Jeigu turiu - netgi popierinių, kad būtų ne tik tvarkinga, bet ir ekologiška (kai pagalvoji, kad dedi daiktą, suyrantį per porą dienų į maišelį, yrantį dešimtmečius, baugu kažkaip, ne?). Aš tiesiog ne apie tai šiandien. Mane taip vargina būti liaudies priešu bet kur, kur eičiau. Nes aš taip ir matau, kaip mamytės aktyvistės konvulsyviai prie savęs traukia savo antibakterinius vaikučius, ir nugirstu susiraukusią bobulę stotelėj burbant “Chodit zdesj sa svojimi prativnymi…”. Požiūris žudo.

Kačių augintojams gal kiek paprasčiau. Dažniausiai butuose gyvenančios katės nevaikšto į lauką, tingiai snaudžia ant radiatoriaus, netriukšmauja ir netrikdo kaimynų. Mano kaimynai iš tiesų labai padorūs - gyvenime nesiskundė nei man, nei tuo labiau policijai. Norėdami, matyt, galėtų - juk būna, kad suloja naktį. Visgi šuo, ne papūga. Bet esu girdėjusi istorijų apie rašomus pareiškimus dėl “nuolatinio triukšmo, sklindančio iš šuns” ir tai tikrai nereiškė, kad tas šunelis nesustodamas kaukė… Požiūris, vis požiūris.

Neseniai mačiau įrašą kažkurio labai nerealiai gero blogo twitteryje (pamečiau tą blogą, neišsisaugojau, jei atsiras autorius  - rėkit, atiduosiu laurus): “Jei mano blogas būtų populiarus, parašyčiau apie šunų šikinimą ir sulaukčiau daug komentarų”. Būtent toks įrašas man ir išėjo… Iš kitos pusės - dėl šunų laikymo kyla daugiausia diskusijų.

Aš žinau, kad aš dabar dramatizuoju ir perdedu. Nes jau savaitę nerūkau, vėl dirbu naktinę ir man skauda galvą. Nes man tai aktuali tema. Gal. Aš taip pat žinau, kad prie neigiamų reakcijų prisideda ir netvarkingi šunų šeimininkai. Bet visada yra ir kita, daug didesnė, svaresnė ir sunkiau išnaikinama pusė - tendencingai formuojama visuomenės nuomonė bei šunų (tikriausiai ir kačių, šeškų ar kanarėlių) laikymo kultūros plačiąja prasme nebuvimas. Sąvoka “Šuo - šeimos narys” yra reta kaip žaliasis vėžlys ir dar ilgai jos nebus. Nes tūlas lietuvis yra baisiai prisirišęs prie tradicinio mąstymo (kažkodėl daugelis keistai įsitikinę, kad taip saugo kultūrą), o lietuviška tradicija sako, kad šuo turi būti pririštas prie būdos. Sąvoka “pririštas”  įgavo keletą naujų variacijų - būti žaislu vaikams, aksesuaru, interjero detale, bet esmė ta pati. Požiūris tas pats.

Aš nepriėjau jokių išvadų. Aš ir nesiruošiau jų prieiti: nenoriu, negaliu ir nesiruošiu keisti visuomenės. Aš didelė mergaitė ir moku puikiai atsiriboti nuo to, kas mane vargina. Tik norėjau papasakoti, kaip jaučiuosi. Kaip jaučiasi daug šunų ir jų šeimininkų mūsų dideliame susvetimėjusiame mieste.

O čia mano lialkos:

Patiko (0)

Rodyk draugams


Komentarai (2)

  1. LULITA 

    Na aš irgi turiu šunį. Jis pririštas prie būdos. Man jo gaila, bet namuose jam tiesiog nebūtų vietos ir kogero reikėjo jį mokinti gražiai elgtis nuo mažų dienų, dabar ji namie tikrai negalėtų būti. Dėl tokių problemų tai labai užjaučiu. Aš gyvenu kaime, arti miško, man lengviau truputį:) palaukime, gal požiūris kaip nors pasikeis.

  2. Ūdrė 

    Mes per daug dėl tų problemėlių iš proto neinam ir per daug į galvą neimam, bet irgi kraustysimės prie miško. Ne vien dėl šunų, aišku, bet renkantis būstą buvo vienas iš pagrindinių privalumų.


Rašyti komentarą