BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas
Use your widget sidebars in the admin Design tab to change this little blurb here. Add the text widget to the Blurb Sidebar!

Life is too short to dance with ugly men

2009-09-11 | Apie viską po truputį

Kadangi šiai naktinei pamainai turiu suplanavusi:

a) pasidaryti manikiūrą

b) padaryti praeito mėnesio klientų atsiliepimų analizę

c) pabaigti vertimą

d) numigti, jei liks laiko

tai bloge į jokias diskusijas su savimi veltis šiąnakt negaliu. Kur po velnių dingsta mano laikas??? Aš jį pametu? Jį kas nors vagia? Gal jis tirpsta ar džiūva, gal pamirštu jį pašerti?

Tiek to. Life is too short to dance with ugly men… Man patinka ši miela dama. Paskutines porą savaičių aš į ją panašėju ;)

Rodyk draugams


Fluxus vardu arba kur pametėm meną

2009-09-10 | Apie viską po truputį

Surizikuosiu būti nepopuliari. Nemadinga. Nemoderni. Bet pasakysiu: “Ne, man nepatinka kanalizacijos (ar dujotiekio -  whatever) vamzdis prie Neries. Mane jis erzina ir atrodo neestetiškai”. Jis sukėlė be galo daug diskusijų apie meną viešose erdvėse, šiuolaikinį meną, postmodernizmą, pinigų plovimą bei valdžios atstovų ir paprastų piliečių išprusimą.

Nežinau, kodėl šiandien vėl jį prisiminiau. Vietoj to, kad miegočiau po naktinės pamainos per LTV žiūrėjau radijo laidą (cool, ne?) apie Artothloną. Nebaigiau, užmigau, bet atsikėlusi niekaip negalėjau sustoti galvoti, kur šiandien prasideda ir kur baigiasi menas.

Prieš maždaug dešimt ar kiek daugiau metų viena nuostabi mokytoja stengėsi padėti mums suprasti, kas yra menas: išraiškos priemonė turinti prasmę ir kelianti emocijas. Manau, kad jinai formulavo ne pažodžiui taip, bet per tuos metus aš jos mintį išsigryninau (ar iškreipiau) būtent šitaip. Aš nenoriu griežtai teigti, jog viskam reikalingi apibrėžimai, tiesiog mano galva viskam reikalauja bent minimalaus daikto - reiškinio  sandaros plano  ir tik tada pradeda daiktą - reiškinį įsisamoninti.

Pagal šitą apibrėžimą kanalizacijos vamzdis skambiu pavadinimu “Krantinės arka” puikiai įsipaišo į meno kūrinio rėmus:

1. Autorius dar projekte išdėstė kūrinio idėją, simbolius, pagrindė lokacijos pasirinkimą: vadinasi kūrinys nėra atsitiktinis, jis suplanuotas nuo pradžios iki galo, kiekvienas jo kūrimo ir egzistavimo etapas gali būti prasmingai paaiškintas.

2. Man jis nepatinka - vadinasi, sukelia neigiamas emocijas. Menas visai neprivalo būti estetiškas. Be to skatina diskusijas, kur galima įžvelgti ir jo socialinį vaidmenį: įnašas į visuomenės švietimą pelno “Krantinės arkai” vietą Lietuvos meno istorijoje.

Bet aš ne šiaip sau užsiminiau apie Fluxus. Manau, kad tai meno sritis, kurios vardu šiandien labiausiai piktnaudžiaujama. Nes iš pirmo žvilgsnio kurybai nereikia nieko - gali pasiskelbti laisvu menininku, suversti purvinų batų (butelių, kėdžių) krūvą ir išdidžiai rėžti: “Fluxus”. Kažkam nepatinka - jūs nevykėliai. Bohemiškos sielos jaunimas linksi galvą ir sako jėgelė, čia geras, tas bičas toks fliuksinis.

Bet kas gi atsitinka, jeigu pabandom tokį kūrinį sukišti į mano minėtą rėmą?

1. Paklaustas apie reikšmę, prasmę ir idėją, autorius pareiškia, jog jis improvizavo, pasidavė akimirkos inspiracijai, o prasmę žiūrovas turi interpretuoti pats. Labai gražūs ir teisingi žodžiai, dažniausiai tiesiog reiškiantys, kad autoriui nusispjaut, kas tai, labiausiai jis nori būti madingas menininkas.

2. Iš kūrinio dekoracijų išmetus visą madingo menininko pozą ir bohemiškai galvas linguojantį jaunimėlį, belieka tik šiukšlių krūva. Ji, deja, nekelia jokių emocijų: jei nebūtų mano minėtų dekoracijų, liūdnai palinguotum galvą, jog kažkas ir vėl nesugebėjo šiukšlių nunešti iki konteinerio, net nesusimąstydamas, jog tai menas.

Lieka absoliutus nulis. Pamenu, kolega labai nuoširdžiai nustebo sužinojęs, jog šiukšlėmis apkibę vamzdžiai Neryje prie Mindaugo tilto iš tiesų yra meno kūrinys, o ne vandens valymo įrenginių užuomazga (bandžiau išgūglinti nors vieną nuotrauką, bet neradau)

Svarbiausia, kad menui reikalinga tiek improvizacija, tiek interpretacija. Tik reikia dar vienos mažytės sudėtinės dalies - gyvybės, stebuklo elemento. Jonas Mekas ir George Maciunas (Jurgis Mačiūnas) Lietuvą garsino ir garsina tikrai labiau nei  dešimties metų krepšinio rinktinės kartu sudėjus. Jų Fluxus - tai gyvenimo būdas, iššūkis, amžinas performansas, o ne vienkartinis pasirodymas arenoje. Tai ištisa estetika ir filosofija, o ne tuščias pasistaipymas prieš publiką. Tai gyvasis menas - koks jis ir turėjo būti. Paskiri jų kūriniai man ypatingo susižavėjimo nesukelia, tačiau užburia visuma.

George Maciunas projektas “Fluxkit”

P.S. Norėčiau pridėti, kad aš kritikuoju ne kokį nors konkretų asmenį (kūrinys išgalvotas, bet koks sutapimas atsitiktinis), bet madingo meno tendenciją, kuri praryja kūrybos dvasią.

Rodyk draugams


Mažosios šeimos narės

2009-09-09 | Dienoraštis

Tie, kas mane pažįsta, žino, kad gyvūnus aš myliu labiau nei žmones.

Žmogui reikia pagarbos ir supratimo, o ne meilės. Žmogus gali (ir privalo) privalo pats savimi pasirūpinti. Aš tikrai neturiu omenyje vaikų ir neįgaliųjų ir apskritai šiandien neplanuoju  išsiplėsti apie savo jausmus žmonių atžvilgiu.

Ne, šiandien aš turiu omenyje vieną tokį baisiai įdomų dokumentą, vadinamą
“Gyvūnų laikymo ir priežiūros taisyklėmis”.

Aš jį eilinį kartą paskaičiau ir turėčiau pradėti nuo to, kad kai kurie punktai visai labai neblogi, nors žmogus, sudaręs tą dokumentą jokio gyvo padaro greičiausiai nėra akyse matęs, o tik skaitęs apie juos knygose… Bet čia jau jo problemos. Bet kai kurie kiti punktai ryškiai tampa ir mano problemomis.

Pavyzdžiui punktai apie tai kur negalima vedžioti šuns. Įsiskaičius galima interpretuoti, kad niekur negalima. Pavyzdžiui, palei gyvenamuosius namus, ania? Kažkada seniai gretimo namo kiemsargė užsipuolė mane mosuodoma šluota, kodėl aš veduosi savo šunį (tada dar turėjau tik vieną) JOS kiemu. Nes jis gali padaryti sysiu ant JOS žolytės. Ir kad jinai tuoj pat iškvie policiją. Aš jai nelabai mandagiai (aš baisiai nepakanti rėkimui) išaiškinau, kad aš TIKRAI nemoku skraidyti. Ir NIEKAIP negaliu teleportuotis nuo savo buto durų iki šuns vedžiojimo vietos, nepereidama per JOS kiemą. Nuo to laiko jinai mane tiesiog tyliai palydi žudančiu žvilgsniu. Kas rytą.

Nesupraskite manęs klaidingai. Aš UŽ maišelius. Vaikštau prisikišus visas kišenes ir rankines maišelių. Jeigu turiu - netgi popierinių, kad būtų ne tik tvarkinga, bet ir ekologiška (kai pagalvoji, kad dedi daiktą, suyrantį per porą dienų į maišelį, yrantį dešimtmečius, baugu kažkaip, ne?). Aš tiesiog ne apie tai šiandien. Mane taip vargina būti liaudies priešu bet kur, kur eičiau. Nes aš taip ir matau, kaip mamytės aktyvistės konvulsyviai prie savęs traukia savo antibakterinius vaikučius, ir nugirstu susiraukusią bobulę stotelėj burbant “Chodit zdesj sa svojimi prativnymi…”. Požiūris žudo.

Kačių augintojams gal kiek paprasčiau. Dažniausiai butuose gyvenančios katės nevaikšto į lauką, tingiai snaudžia ant radiatoriaus, netriukšmauja ir netrikdo kaimynų. Mano kaimynai iš tiesų labai padorūs - gyvenime nesiskundė nei man, nei tuo labiau policijai. Norėdami, matyt, galėtų - juk būna, kad suloja naktį. Visgi šuo, ne papūga. Bet esu girdėjusi istorijų apie rašomus pareiškimus dėl “nuolatinio triukšmo, sklindančio iš šuns” ir tai tikrai nereiškė, kad tas šunelis nesustodamas kaukė… Požiūris, vis požiūris.

Neseniai mačiau įrašą kažkurio labai nerealiai gero blogo twitteryje (pamečiau tą blogą, neišsisaugojau, jei atsiras autorius  - rėkit, atiduosiu laurus): “Jei mano blogas būtų populiarus, parašyčiau apie šunų šikinimą ir sulaukčiau daug komentarų”. Būtent toks įrašas man ir išėjo… Iš kitos pusės - dėl šunų laikymo kyla daugiausia diskusijų.

Aš žinau, kad aš dabar dramatizuoju ir perdedu. Nes jau savaitę nerūkau, vėl dirbu naktinę ir man skauda galvą. Nes man tai aktuali tema. Gal. Aš taip pat žinau, kad prie neigiamų reakcijų prisideda ir netvarkingi šunų šeimininkai. Bet visada yra ir kita, daug didesnė, svaresnė ir sunkiau išnaikinama pusė - tendencingai formuojama visuomenės nuomonė bei šunų (tikriausiai ir kačių, šeškų ar kanarėlių) laikymo kultūros plačiąja prasme nebuvimas. Sąvoka “Šuo - šeimos narys” yra reta kaip žaliasis vėžlys ir dar ilgai jos nebus. Nes tūlas lietuvis yra baisiai prisirišęs prie tradicinio mąstymo (kažkodėl daugelis keistai įsitikinę, kad taip saugo kultūrą), o lietuviška tradicija sako, kad šuo turi būti pririštas prie būdos. Sąvoka “pririštas”  įgavo keletą naujų variacijų - būti žaislu vaikams, aksesuaru, interjero detale, bet esmė ta pati. Požiūris tas pats.

Aš nepriėjau jokių išvadų. Aš ir nesiruošiau jų prieiti: nenoriu, negaliu ir nesiruošiu keisti visuomenės. Aš didelė mergaitė ir moku puikiai atsiriboti nuo to, kas mane vargina. Tik norėjau papasakoti, kaip jaučiuosi. Kaip jaučiasi daug šunų ir jų šeimininkų mūsų dideliame susvetimėjusiame mieste.

O čia mano lialkos:

Rodyk draugams


Savarankiški mano namų gyventojai

2009-09-06 | Apie viską po truputį

Mūsų namuose ne visai savarankiškas tik mano mielas: jam reikia kas rytą išvirti kavos ir išlyginti marškinius. Tiesa, savaitgalį kavos gaunu aš, bet mes dabar ne apie tai.

Kodėl kiekvienas gyvas ir negyvas padaras namie pradėjo gyventi savo gyvenimą?

Visai neseniai šiaip ne taip priverčiau televizorių neįsijunginėti vidury nakties (menka, bet vis tiek pergalė).

Kojinės pastoviai keičia partnerius ir galiausiai matyt pabėga iš namų, nes įtartinai pagausėjo vienišų kojinių klubo narių.

Šaldytuvo gyventojai nuolat bando įsteigti autonominę respubliką su valstybine kalba (taip, kartais ten atsiranda gyvybė ir tai tikrai ne iš kiaušinių išsiritę viščiukai)

Ir netgi mano ištikimiausi draugai (aš tikrai nekalbu apie šunis, nes šitos dvi jau seniai savarankiškos) pastoviai išlenda iš spintos, batų dėžės ir visų kitų dėžučių ir rikuojasi koridoriuje.

Matyt, per daug dirbu ir per mažai skiriu jiems dėmesio.

Am I losing control?

P.S. Tai nebuvo pasvarstymai rimtomis gyvenimo temomis. Don’t take it too seriously.

Rodyk draugams


Šių dienų vidutinio lietuvio atmintinė

2009-08-30 | Diskusijos

Vėl padariau nusikaltimą ir įlindau į Delfio straipsnį (šįkart, berods, apie nusikaltėles mamytes, lobstančias iš vaiko auginimo pašalpos). Vėl susinervinau. Ir apibendrinau, ką šiais ir panašiais klausimais mano eilinis vidutinis lietuvis.

Taip gimė

“Šių dienų vidutinio lietuvio atmintinė”
- Kiekvienas, gyvenantis (atrodantis, besirengiantis) kitaip, negu aš, yra padugnė ir nusikaltėlis. Priversti gyventi visus taip, kaip aš.
- Kiekvienas uždirbantis daugiau nei aš, taip pat yra nusikaltėlis.Mokesčiai turėtų būti padidinti, o atlyginimai sumažinti visiems, išskyrus mane.

-Kiekviena neištekėjusi moteris yra arba kekšė, arba prostitutė. Čia, spėju, priklausomai, už dyka ar už pinigus/ dovanas/ etc. Ir taip, jos gyvenimas yra griežtai MANO reikalas.

- Visos jaunos mamos yra nusikaltėlės arba potencialios nusikaltėlės. Atimt visas pašalpas ir dar uždraust bendraut tarpusavyje, kad nekeltų maišto. Ir apskritai, dar liept susimokėt - nes visos tik ir lobsta iš vaikų gimdymo.

-Emigrantas taip pat yra nusikaltėlis. Grąžint visus į Lietuvą ir išvežt į kaimus, kad prasigertų, kaip ir visi kiti normalūs žmonės (nes darbų tiek Lietuvoj vis tiek nėra).

- Dėl visko kalti konservatoriai ir socialdemokratai.

- Aš prisimenu, kad esu savo kultūros, religijos ir kalbos puoselėtojas kaskart, kai tik kas nors pamini žodį Europa ir žmogaus teisės (arba sėdėdamas su kaimynu prie butelio). Nesvarbu, kad nežinau, kaip tiksliai tuos gražius žodžius parašyti.

Gal kas norėtų pratęsti?

Rodyk draugams


Cirkas ir kitos blogybės

2009-08-21 | Apie viską po truputį

Šią vasarą pirmą kartą pamačiau delfinus. Pasijaučiau, lyg man vėl būtų dešimt metų - žiūrėjau, plojau, juokiausi kaip vaikas. O kai jie visi iššoko pasisveikinti, beveik apsiverkiau. O taip, aš turiu širdį, cha. O jūs manėt.  Aišku, kažkur šalia vis sukosi bjauri mintis “Išugdytas refleksas: plojimai-triukas-žuvis”. Ir niekur ta mintis nedingo, bet aš nusprendžiau nustumti ją į kitą tūkstantmetį ir nors kartą racionaliems pasvarstymams neleisti sugadinti šventės.

Pavyzdžiui, kiek žmonės gauna teigiamų emocijų iš cirko, ania. Važiuoja mokyklinės ekskursijos. Eina šeimos, kur ten - ištisos giminės su džiaugsmu; žiūri, kaip storas dėdė su karališkai mėlynu ploščium pjausto per pusę žavią damą, paskui sudeda ją atgal.  Pora idiotų raudonomis nosimis ridinėjasi po areną. Pudeliukai šoka tango.  Paskui dar ilgai visi aptarinėja ir džiaugiasi gražiai praleista popiete, o vaikas būtinai įsigeidžia “tokio protingo garbanoto šuniuko, kaip tas, kur per lanką šokinėjo”. Nuo vaikystės nekenčiu cirko. Patologiškai. Išskyrus akrobatus ir žonglierius. Nes:

- nes gyvenime (nei maža, nei didesnė, nei visai užaugus) nemačiau nei vieno juokingo klouno. Kartais jie būna žiauriai bjaurūs, bet dažniausiai - tiesiog apgailėtini. Ir aš tikrai nesiskundžiu humoro jausmo stoka.

- nes rankos miklumas apgauna žvilgsnį. Suprantu, kad visi tą žino - Kalėdų senelio irgi nėra, o komisarą Reksą vaidino per dvidešimt vokiečių aviganių (tikiuosi, kad nesugrioviau niekieno tyro pasaulio). Bet mane vargina nuolat galvoti, kokiu būdu jie mane apgauna. Tarp kitko, kiek nukrypsiu nuo temos, bet pažįstu mažiausiai vieną personą, tikinčią, kad Davide Blaine tikrai pakyla į orą. Nežinau, kaip dėl Santos ir Rekso, bet dėl viso pikto tikiuosi, kad jinai mano blogo neskaito. Tiesiog niekam nenoriu pikto, he he.

- nes ten yra gyvūnai. Ir tikrai ne mitas, kaip jie dresuojami (jei kas netyčia įsivaizduoja, kad švelnumu ir sausainukais, tai definitely no). Ir man niekaip į galvą nesutelpa, kad kažkas gali grožėtis rezultatu. Man netgi apie Pavlovo šuns eksperimentą skaudu galvoti, nors jis pagrindė daug mokslinių teorijų, o čia? Pramogai? Kokia čia pramoga? Ir aš ne vien šunis turiu omeny. Pavyzdžiui, kai išgirdau, kad Zobovui (kas nežino - “Ažuolyno meškučių cirko” savininkas) kaimynas išmušė keletą protezinių dantų, mano pirma nuoširdi reakcija buvo: “Gaila kad tik keletą ir kad tik dantų”. Aš suprantu, kad jo nepažįstu, akyse nemačiau ir galbūt esu labai šališka, bet jo veikla man tiesiog nepriimtina. Ir aš netikiu tom dorom nesąmonėm, kurias jis skiedžia įvairiuose interviu.

Matyt, nereikia nei sakyti, kad zoologijos sodas man taip pat per daug džiaugsmo nekelia. Aš sutinku, kad yra pasaulyje tvarkingų zoosodų, ten galų gale priimami be tėvų užaugę laukinukai, išgiję sužeisti žvėrys, bandų atstumtieji - tie kurie neišgyventų be žmogaus priežiūros. Ten taip pat veisiamos nykstančios rūšys (aišku, žmonės patys jas ir išnaikino, bet čia jau atskira tema). Viskas tvarkoj, bet ką daryti su skurdžiausiu Europoje Kauno zoologijos sodu??? Ne, mes negalime jo išlaikyti, bet mes taip mylime tuos žvėrelius, kad tikrai neatiduosime nei vokiečiui nei žydui. Aš suprantu, kad ten dirbantys žmonės už savo atsidavimą galėtų gauti mažų mažiausiai po kokį Vyčio ordiną ar kokią Teresės premiją, bet darbas ir meilė sau, o pinigų, deja, jie nespausdina. Ai, velniop, virš kuro aparatūros vėl kyla saulė, mano naktinė pamaina eina į galą o šita tema aš matyt galėčiau ir nesustoti..

Pratęsiu ryt. O dabar parūkyt ir pradėt nusiteikt savaitgaliui.

Ūdrė.

Rodyk draugams


MBTI asmenybės testas

2009-08-18 | Apie viską po truputį

Nepatingėjau paskutinę atostogų dieną atsakyti į da figa klausimų ir gauti ne ką mažiau atsakymų.

Rezultatas man patiko. Šiaip dariau tą patį testą maždaug prieš metus, rezultatas beveik nepakito, tik I rezultato (intravertiškumo) vertė sumažėjo nuo 6% iki 1% ir artėja ties E (ekstraverto) riba. Tobulėju tinkama linkme, užaugus būsiu generolas.

Jei kas norėtų pasitestuoti ar sužinoti, ką reiškia tos kitos raidės - http://charakteris.info/mbti-charakterio-testas.

Žemiau - mažytė santraukėlė apie Ūdrių padermę (INTJ žmonių tipas)

INTJ stiprybės:

  • Imunitetas konfliktams ir kritikai
  • Pasitikėjimas savo sugebėjimais ir jėgomis
  • Rimtas požiūris į santykius ir įsipareigojimus
  • Paprastai itin dideli gabumai ir žinios
  • Gebėjimas nutraukti santykius, kuomet reikia tai padaryti (tačiau gali būti, jog INTJ apie juos dar kurį laiką intensyviai mąstys)
  • Noras nuolat tobulinti santykius
  • Puikus gebėjimas išklausyti

INTJ silpnybės:

  • Prastas jausmų suvokimas – INTJ kartais gali būti nejautrūs
  • Tikėtina reakcija į konfliktą – logika ir racionalumas, vietoje partnerio trokštamos emocinės paramos
  • Prasti jausmų ir švelnumo reiškimo įgūdžiai
  • Tendencija tikėti, jog jie visada yra teisūs
  • Nenoras ar negalėjimas prisiimti kaltę
  • Nuolatinis noras viską tobulinti, galintis apsunkinti santykius
  • Polinkis būti uždariems tam tikrų asmeninės erdvės sferų atžvilgiu

Visada Jūsų, logiška ir bejausmė Ūdrė ;)

Rodyk draugams


Absoliuti laimė

2009-08-04 | Dienoraštis

Absoliučios laimės pojūtis.

Aš jau buvau pamiršus tą jausmą. Jis mane buvo užpuolęs kokius tris kartus - įtariu, panašus turėtų apimti nuo kokaino. Taip pat panašus buvo sapne, kai sapnavau, jog skrendu. Jis niekuo nesusijęs su nuotaika, su žmonėmis aplinkui ir su tuo, kiek aš apskritai jaučiuosi tuo metu laiminga.

Pirmą kartą laimė mane nujungė brode. Tiesiog eilinį vakarą, gal netgi antradienio (turėjom tokią keistoką tradiciją nueit į brodą vidury savaitės “po džimbymą” ir pasidraskyt po tuščią aikštelę). Užgrojo bambolėjų rinkinį - kas nors kartą buvęs brodvėjuj, žino tą rinkinį iki apsivėmimo. Ir man akyse pasidrė klaikiai šviesu, nerealiai linksma ir aš beveik prasklendžiau oru-palubėm. Buvo geras.

Po kokių dešimt minučių praėjo, paskui kažkada dar pasikartojo kažkur kitu laiku kitoj vietoj ir metams bėgant aš jau beveik pamiršau.  Iki magistralės Vilnius - Kaunas - Klaipėda ketvirtadienio vakarą.

Išsilupau made to go su lašiša ir kiaušiniais ir atsidariau miau (juk ne visi vyrai dreba dėl savo mašinos apmušalų). Žinau, kad maisto derinys skamba šlykštokai, bet miau tinka prie visko. Gavau teisę bliauti visa gerkle su Fredžiu, atsisukau Don’t Stop Me Now padlagu ir voila - aš atradau kokaino pakaitalo receptą!

Jausmas nepakartojamas: kaip seksas, karuselės ir laimėjimas loterijoj vienu metu.

Geras, ne? Įdomu, ko statoilas į sumuštinius deda ;) Gal ir kitąkart suveiks..

Rodyk draugams


Nesala, Nelapė ir kitos anglų kalbos pamokėlės

2009-08-04 | Apie viską po truputį

Mikruškė is Smiltynės į Nidą. Šalia manęs įsitaiso dvi gan jaunos panelės, viena lietuvaitė, kita - pas ją atvykusi draugė iš Portugalijos. Lietuvaitė demonstruoja savo anglų kalbos žinias, o portugalei skauda galvą.

Pajudam. Bandau užmigti, nes naktį miegojau 4 valandas. Vairuotojas nusprendžia į kainą įtraukti pasakojimus, kur mes važiuojam ir viltis numigti išsisklaido. Taigi, linksminuosi klausydama, kaip lietuvaitė verčia istorijas savo skaudagalvei draugei.

Pasakojimas prasideda nuo Kuršių Nerijos aprašymo: iš vienos pusės jūra, iš kitos marios, bla bla bla. Vertimas: “Not island. Very strange. Sea from one side and some water not lake from ze ozer. Very interesting”. Aha, jau ir man darosi interesting. Matau tuščią susidomėjusios portugalės žvilgsnį.

Važiuojam pro kormoranų lizdus. Vairuotojas pasakoja, kaip jie atsirado, kokie jie visaėdžiai, kaip nuo jų išmatų viskas išdega aplink. Mergaitė verčia: “Look - birds. Zey eat. Very interesting kind of birds”. Portugalė bejėgiškai dairosi pro langą, bandydama suprasti į ką jai pažiūrėti… Lietuvaitė imasi kažkam rašyti SMS angliškai ir prašo portugalės spellinti kiekvieną žodį. Aš pradedu snausti.

Prabundu nuo staigiai pristabdomo busiuko: per kelią perbėgo stirna. Visi suklego: “Ar matei, ar matei?” Lietuvaitė pajaučia mirtiną pareigą pakalbinti savo draugę: “Did you see ze animal?” Portugalė sutelkia susidomėjimo likučius: “No..What kind of animal was it?”. “I don’t know. Some kind of wild animal. Not fox.”

Aš stipriai įsikandu į pirštą, kad nepradėčiau žvengti balsu. Nu jej bohu, čia pats geriausias stirnos apibūdinimas kokį kada nors girdėjau. Praktiškai iškart ir supranti, kad čia stirna.

Portugalė beviltiškai sulindo į tamsius akinius ir pabandė užmigti. Jos dar laukė ištisas savaitgalis prasmingo bendravimo.

Rodyk draugams


Antgamtinė

2009-07-28 | Apie viską po truputį, Dienoraštis

Vakar supratau, kad šita savaitė praeis baisiai greitai. Nežinau, kaip tą supratau, bet pirmadienį po pietų visada būna aišku, kas bus toliau.

Darbo nedaug, dėl to galiu pamąstyti. Į galvą lenda kvailos mintys.

Pavyzdžiui, išsirink 3 antgamtinius dalykų, kuriuos norėtum mokėti.

Pimas, be abejo, būtų teleportuotis. Nerealiai. Aš nežinau, kiek tūkstančių kartų per metus man to norisi.  Mokant teleportuotis, atkrenta reikiamybė mokėti skristi, eiti vandeniu arba šimtamyliais žingsniais. Nors tie trys irgi būtų labai fainai.

Ir norėčiau atskirti gerus žmones nuo blogų. Atrodo, kad galiu, bet taip dažnai apsirinku. Jie man vis atrodo geresni, negu yra.

Jeigu turėčiau šitas dvi savybes - apsieičiau ir be trečios matyt.

Ūdrė.

Rodyk draugams


Kur buvo pradžia

2009-07-28 | Diskusijos

Turiu gerą draugę. Truputį užmane jaunesnė, truputį mažiau patirties. Labai protinga jauna moteris - kartu vedžiojam šunis ir randam neapsakomai daug įdomių temų pokalbiams.

Man labai patinka su ja kalbėtis. Labai skirtingos pažiūros leidžia atsirasti puikioms diskusijoms, kurias būtų galima užrašinėti. Ypač kai vertybių skalė itin panaši, tik mes žiūrim į ją skirtinga perspektyva. Gamta, dievas, meilė, santuoka, draugystė, šeima - iki begalybės.

Mes buvom nusprendusios, kad vieną vakarą paskirsim diskusijai apie religiją. Kuo ji grindžia savo tikėjimą ir kuo aš - savo ateizmą.

Man patiko jos šviesus veidas, kai ji kalbėjo apie laisvą valią krikščionybėje. Ir truputis gailesčio balse, kai sakė, kad netikėti turėtų būti labai liūdna. Gal ir nelabai linksma - turbūt kur kas maloniau galvoti, kad niekas neprasideda gimimu ir nesibaigia mirtimi. Bet man tai - tiesiog saviapgaulė.

Aš radau paaiškinimą visoms savo teorijoms. Bet jinai uždavė vieną klausimą į kurį aš negalėjau iškart suformuluoti atsakymo: “Kas buvo prieš didįjį sprogimą? Taip, buvo visata, kosminiai judantys kūnai - bet iš kur jie atsirado. Tu viską aiškini labai logiškai, bet tuomet turi būti pradžia”

Aš pažadėjau, kad aš turėsiu atsakymą, kai mes susitiksim kitąkart.

Šįryt atsikėlus aš supratau, kad atsakymas man aiškus. Pradžios tiesiog nebuvo. Pradžia ir pabaiga tai tik proto suvokimo riba, nes mūsų trumpas gyvenimas viską sudeda į tokius rėmus: gimimas - mirtis, rytas - vakaras, pirmas ir paskutinis numeris.

Bet kas pasakė, kad visatoje turi galioti tas pats pradžios ir pabaigos modelis? Ten nėra laiko, nėra ten ir pradžios. Ir pabaigos nebus. Ir per milijardus šviemečių kursis ir žus Žemės, Saulės, Kastalijos, Palos. Niekas niekada nesikeis.

Kodėl sulig kiekvienu faktu, kuris pasidaro aiškus, iškyla dar daugiau klausimų?

Ūdrė

Rodyk draugams


Nustatyta tapatybė

2009-07-26 | Apie viską po truputį

Visgi blogas - tai tam tikra ekshibicionnizmo forma. Nežinau kam kaip, bet man visiškai nesunku ir negaila savo gyvenimą pasakoti šimtams svetimų žmonių, kurie manęs akyse nematė ir nematys. O jei matys - nežinos, kad čia aš.

Tada nebijau sakyti viską taip, kaip yra. Kam meluoti žmonėms, kuriems nerūpi, jeigu meluoti visai nesinori. Rašau, kai būtinai būtinai turiu tą kam nors papasakoti - o niekam live papasakoti kaip ir negaliu.

Bet pasidaro baisu, kai blogas išslaptinamas. Šiandien daviau linką draugui. Baisu ne dėl to, kad kažkam rūpėtų, bet dėl to, kad nebelieka incognito. Jis žino, kad čia aš.

Bus labai keista. Bet kiek gi galima  rašyti sau.

Rodyk draugams


Nacionaliniai Delfio komentatoriaus ypatumai

2009-07-22 | Apie viską po truputį, Diskusijos

Aš vis dėlto manau, kad Delfyje komentuoja gan ribota grupė žmonių.Tokių etatinių. Nesinori tikėti, kad ji atspindi visuomenę. Nes - ranką duodu kirst - neteko man jų gyvai sutikti, tik Delfio pogrindy matau.. 

Turiu nemažą draugų, pažįstamų, bičiulių, kolegų, ratą - visi žmonės šviesūs, išsilavinę (daugiau ar mažiau). Tarp jų - nė vieno tokio bukapročio, kaip standartinis Delfio “nuomonės reiškėjas” - homofobas, šovinistas ir visoks kitoks “mitinės-lietuviškos-katalikiškos-tradicijomis-apipintos-moralės” saugotojas (nors paklaustas, kas yra moralė ar paprašytas išvardinti taip uoliai garbstomų dešimt dievo įsakymų, matyt, bėgtų “pagūglinti”)

Aišku, su padugnėm, kurie sakinį formuluoja “Dygryte va ir isaugai i k, 2009 07 22 18:08″ aš ir nebendrauju, ir neieškau progos susipažinti. Nereikia man tos “protų įvairovės” gyvenime - taip kad tikiuosi, jog ir ateity neteks sutikti. Aišku, yra grupelė “šviesuolių”, dalyvaujančių valstybės valdyme, čia jau blogiau. Bet nieko, bus kiti rinkimai, gal ką “padabnesnio” rasim.

Atsiranda aišku tarp komentatorių ir kamikadzių, kurie pabando tyliai išreikšti kokią šviesesnę mintį, bet greit pasijunta ne ten pataikę. Toj skylėj - tai kova su vėjo (o gal ko nors labiau smirdančio?) malūnais. Kokia bebūtų straipsnio tema ir kas bebūtų autorius, etatinis Delfio komentatorius viską sumaišys su purvu, remdamasis standartinėmis frazėmis: “Ta k…, ana dar didesnė k.., šito žmona p.. ir miega su tuo b.. užtai viskas eina nx. Visi yra komunistai, naciai arba žydai o aš toks nuostabus ir protingas”

Vienu metu labai nervindavausi, skaitydama panašų šlamštą, galvodavau, siaube, kokioj aš šaly gyvenu, kaip gėda… Paskui nebeskaitydavau išvis. Dabar nusprendžiau, kad tokie žmonės mane gali varginti tik tiek, kiek aš jiems pati leisiu. Dėl to pramogai paskaitau po aktualiais straipsniais, šiek tiek pasijuokiu ir nuraminu save, kad komentarams normalus žmogus laiką švaisto kokį kartą per mėnesį ar dar rečiau, kai jau visiškai užknisa. Kaip mane dabar.

P.S. Šitą įrašiuką tris kartus bandžiau įdėti, kaip komentarą delfyje, bet visus tris kartus delfis man susuko špygą: nėr čia ko savo ilgos nuomonės reikšti.

Rodyk draugams


Diagnozė saulėtekis

2009-07-20 | Dienoraštis

Keistai jaučiuosi. Jautriai. Ašaringai.

Kaži kokios ligos simptomas? Definitely ne nėštumas. O gaila. 

Kažkada seniai seniai, taip seniai, kad beveik niekada taip jau buvo. Bet ne visai. Tai buvo tiesiog kvailystės, kai atrodo, kad pasaulis prieš tave asmeniškai, if you know what I mean.  Vietinis susireikšminimas. O dabar Didelės ir Sudėtingos Mintys urzgia iš nugaros ir kimba į kulnus kaip koks kaimo minikolis.

Vietinį nuskausminimą padaryti paprasčiau. O kaip man dabar pasidaryti minčių narkozę?

Buvau užsiauginusi tokią gerą storą odą, bet, matyt, nusitrynė. Prakeikimas, nieko nėra amžina.

There is a crack, a crack in everything - that’s how the light gets in…

Eilinį kartą išspaudžiu ašarą, jutūbe vis dar siūbuoja Cohenas. Žiūriu kaip jis keitėsi per paskutinius trisdešimt metų ir nebijau pasenti. That’s how the light gets in..

Penktą rytą iš eilės žiūriu kaip virš Žirmūnų kyla saulė ir isteriškai šviečia pro langą. Naktinės pamainos gerai - miego trūkumas sulėtina mąstymą, bet išgrynina mintis. That’s how the light gets in..

Rodyk draugams


Atgarsiai

2009-07-13 | Diskusijos

Netyčia radau straipsnį portale balsas.lt labai atitikusį mano rytinius pasvarstymus apie santuoką.

Šiek tiek pakomentavau, noriu pasidalinti ir su jumis.

http://www.balsas.lt/komentarai/298431

Jūsų Ūdrė

Rodyk draugams